Raganiukė

Kad jau pradėjom apie knygas, negaliu neprisiminti savo pačių pirmųjų mėgstamiausių - O. Proislerio knygelių. Vaiduokliukas, mažasis vandenis... Kaip apsidžiaugiau suradusi savo vaikystės "Mažąjį vandenį" - minkštais viršeliais, nučiupinėtą ir suskaitytą, bet tokį savą. Ir, be jokios abejonės, nuostabioji "ne ragana net, o raganiukė, mat jai buvo dar tik šimtas dvidešimt septyneri metai, o šitoks amžius raganai - vienas juokas".
Raganiuke Karina, auuuu - linkėjimai!

Miegančioji gražuolė

Įdomiausia,kad vaikystėje visiškai nemėgau pasakų, nors skaičiau labai daug. Mama neleisdavo tiek skaityti, devintą valandą išjungdavo šviesą. Aš palaukdavau,kol visi sumigs, atsisėsdavau ant palangės ir žibintų šviesoje skaitydavau skaitydavau... Nenuostabu,kad ryte keldavausi sunkiai. Mokyklos bibliotekoje stengdavausi knygas imti tada, kai dirbdavo vyresniųjų klasių mokiniai - savanoriai, jiems nė motais buvo, ką skaito pradinukai... Pamenu, ketvirtoje klasėje balandžio mėnesį susirgau gelta ir iš ligoninės namo grįžau jau baigiantis mokslams. Į pamokas man jau nebereikėjo eiti, bet teko grąžinti knygas bibliotekai. Ir ką gi - bibliotekininkė neteko žado, pamačiusi, kad ketvirtokė skaityti buvo pasiėmusi krūvą O. de Balzako knygų... Turiu pasakyti, Balzakas man patiko, išskyrus, kad herojės kažkodėl buvo visiškos senutės:D